Minkštieji įgūdžiai: svarbiausia „kažką daryti“

Kartais stebint organizacijų komandų darbą, gali atrodyti, kad geriausia strategija – „kažką daryti“. Didelė dalis laiko praleidžiama „bendradarbiaujant“: kuriant gerą nuotaiką („vaibą“), diskutuojant ir pasitariant, patvirtinant ir palaikant vienas kito nuomonę, o tuomet jau ir šį bei tą nuveikiant. Kažkas gaunasi.

Šiandien pabrėžiama „minkštųjų“ įgūdžių – komunikacijos, bendradarbiavimo, pozityvios atmosferos kūrimo – svarba. Nuo vieno (praėjusio amžiaus) kraštutinumo – žinios, peršokome prie kito – bendra(darbia)vimas. Antrame plane lieka mąstymas, analitika, problemų tyrinėjimo įgūdžiai, skaičių gvildenimas, konteksto matymas ir gilesnių įžvalgų paieška. Po aukštinamo kūrybiškumo skraiste ne retai pasislepia paviršutiniškumas, banalybė ir primityvumas, kylantys iš neišmanymo ar išsilavinimo stokos. Kokybės kriterijus – darbas vertingas, nes „tai padariau aš“. Kadangi santykis toks svarbus, darbų autoriai dažnai ir nebegauna adekvataus grįžtamojo ryšio apie savo veiklą. Šiandien ypač pabrėžiama, kad įtakos esmė – bendradarbiavimas. Sunku ginčytis. Tik problema, kad bendradarbiavimas telkiasi į uždarus burbulus, ir nejučia suvokiamas kaip vienas kito nuomonės bei veiksmų palaikymas. Interesų sąsajos taip tamprėja, tad nebelieka vietos konstruktyviai kritikai. Net prastas meno kūrinys (pvz., nevykęs teatro spektaklis) yra liaupsinamas.

Lietuvos jaunuolių matematikos pasiekimai nuosekliai prastėja jau kelis dešimtmečius. Net 50 proc. vaikų pasiekia tik patenkinamą matematikos gebėjimų lygmenį (Nacionalinės švietimo agentūros duomenys). Tuo tarpu būtent matematiniai įgūdžiai lemia loginį ir analitinį mąstymą, gebėjimą tyrinėti reiškinius, greitai mokytis, ugdo kūrybiškumą. Kritinis mąstymas – visuomet buvo esminė žmogaus brandos dalis.

Šalyje trūksta matematikos (ir kitų dalykų) mokytojų, pradinių klasių mokytojai ne retai silpni. Mokyklose susiklostė situacija – „svarbiausia, kad kažkas išeitų į darbą“. Pirmojo mokytojo įtaka vėlesnei vaiko sėkmei įrodyta užsienio mokslininkų ir Nacionalinio egzaminų centro ekspertų tyrimuose. Pasak Vilniaus universiteto Profesoriaus Rimo Norvaišos, jau pradinėse klasėse vaikus matematikos turėtų mokyti net ne pradinių klasių, o matematikos mokytojai. Išeitis? Patiems tėvams kas dieną su vaikais skaičiuoti palūkanų normos įtaką šeimos išlaidoms, motociklininkų greitį, varnas ant medžio ar byrančių bei dygstančių dantukų sumą.

Lietuvos mokyklose kūrybiniai-analitiniai projektai dažnai apsiriboja tik lengvų mašinalių matematinių užduočių atlikimu internete ar informacijos surinkimu ir sudėjimu į power point pristatymą. Tai nei kūrybinė, nei analitinė užduotis, o techninis darbas, nelavinantis informacijos ieškos ir tyrinėjimo įgūdžių, kadangi vaikai be jokių  pastangų nukopijuoja informaciją iš pirmųjų google paieškos eilučių.

Deja, aukštojo mokymo, neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigose situacija ne visuomet palanki ugdymo kokybei. Spaudžiamos konkurencijos, įstaigos nekelia aukštos kartelės studijuojantiems, yra linkusios pataikauti klientui. Pastarieji savo ruožtu reikalauja „paruoštukų“, įrankių, atsakymų, išbandytų receptų, kuriuos gali taikyti iš karto. Besimokančiam paslaugų gavėjui ne retai teikiamas tik malonus grįžtamasis ryšys, kitu atveju, šis dalinsis prastu atsiliepimu ir mažins organizacijos patrauklumą. Komerciškai perspektyvesnis kelias – girti besimokantįjį.

Šiame kontekste dirbtinio intelekto įsiliejimas į kasdienį gyvenimą neatrodo palankiai – gali prisidėti prie dar menkesnių analitinių žmonių gebėjimų. Kai kurie jau dabar nemoka be skaičiuotuvo sudėti dviženklių skaičių, orientuotis žemėlapiuose ar prisiminti (įrodytas ryšys tarp atminties ir analitinio mąstymo) svarbių įvykių bei datų – tai padaro įrenginiai. Jei nebus ribojamas dirbtinio intelekto naudojimo technologijos, dalis žmonių nebemokės ir minties suregzti, o tik kartos kitų socialiniuose tinkluose perskaitytus lozungus.

Žmogus iš prigimties tingus. Kelti klausimus ir mąstyti reikalauja susitelkimo. Smegenys ieško būdų, kaip mažinti pastangas, tad kur kas lengviau sulaukti ir kliautis, ką pasakys kiti. Tingėdami nešališkai analizuoti informaciją, parenkame faktus mūsų nuomonei pagrįsti. Egzistuoja ir socialinis spaudimas mąstyti taip, kaip kiti, todėl priimame netikslius sprendimus, kurie kainuoja ir verslo organizacijoms, ir valstybei.

Daugybė tyrimų analizuoja, kaip grupėse priimami ir validuojami sprendimai.  Nariai, nenorėdami prieštarauti ar bijodami užgauti kolegas aštresniais pasisakymais, pasilaiko nuomonę sau. Geranoriškos nuotaikos ir draugiškumo išsaugojimas tampa svarbesnis nei tiesa. Lojalumas komandai – už sprendimų moralumą. Žmonės jaučiasi vieningi, ore tvyro komfortiška bendrystės atmosfera, suformuluojama komandos „tiesa“, kuri gali būti nutolusi nuo tikrovės.

Šiandien ir vadovas gali būti patekęs į patogios tiesos spąstus. Jei įmonės kultūra statoma ant geros atmosferos, draugiškumo, malonaus darbo  pamato, gali būti sunku komunikuoti apie iššūkius, būtinybę susiveržti diržus ar žemyn važiuojančius skaičius. Todėl svarbu organizacijose nuo pat pradžių kelti reikalavimą kandidatų analitiniams gebėjimams, pratinti darbuotojus prie nuolatinės skaičių, išorės veiksnių analizės, kartu nagrinėti situacijas, ieškoti ne labiausiai visiems patinkančio, o tiksliausio sprendimo. Ne bendradarbiavimas turėtų būti komandos tikslas, o konkretus rezultatas. Kai pirmiausia siekiama rezultato, tuomet ir bendradarbiavimas yra prasmingas.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI .