Alisa Miniotaitė: Ar jau galiu važiuoti ilsėtis?

Mokytojo nuotraukas iš Maldyvų jau matėme (pasidžiaugėme, kad šiandieninis pedagogas gali sau tai leisti), o kaip atrodo Mokyklos vadovo nuotraukos iš tolimojo kurorto? Kai tavo pervargusi kariauna darbuojasi priešakinėse Covid linijose, ar etiška vykti atostogauti į tolimus kraštus ir džiaugtis saulėtais vaizdais feisbuke?

Kaip atrodo prabangus …. (prekės ženklą įrašykite patys) vadovo paltas rūbų kabykloje, kai jo darbuotojai uždirba pernelyg mažą atlyginimą? O spindintis visureigis, parkuojamas arčiausiai įėjimo specialiai vadovams rezervuotose vietose? Teko girdėti ir apie atskirą liftą – tik vadovams ir vadovėms.

Vadovo atlyginimas yra didesnis dėl gerokai sunkesnės atsakomybės ir kompetencijų, reikalingų šiai atsakomybei prisiimti. Dažnai vadovas atsakingas už milijoninę įmonės apyvartą, sprendimus, kurie lemia dešimčių žmonių likimus. Visiškai normalu ir teisinga, kad už tokį įsipareigojimą jis gauna ir gerokai didesnį atlyginimą.

Ar vadovas turi teisę išleisti norimiems pirkiniams savo didelį atlyginimą? Taip.

Ar vadovas turi teisę ilsėtis? Taip.

Kame tuomet problema?

Problema kyla tuomet, kai darbuotojai priima tokią nelygybę kaip neteisybę. Neteisybės vertinimas yra subjektyvus, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti pagrįstas (arba nepagrįstas).

Kada ypač darbuotojai jaučia neteisybę? Tuomet, kai mato, kad jų atlyginimas neproporcingai mažas, lyginant su sukuriama verte, kai jaučia, kad jie dirba daug ir sunkiai, o vadovas vaikšto pasišvilpaudamas, į darbą ateina paskutinis, išeina pirmutinis.

Vienoje organizacijoje teko girdėti darbuotojų pasitenkinimą: „dirbame vienam turtingiausių Lietuvoje žmonių“. Nustebau, kad žmonėms tai kėlė pasididžiavimo jausmą. Manau, taip buvo todėl, kad jie nejautė neteisybės. Kitu atveju būtų girdimi skundai – jis susikrovė turtus mūsų sunkaus triūso kaina.

Kartą buvo atliktas eksperimentas. Penkių asmenų komandoms buvo duoti šeši keksiukai, stebint, kas suvalgys 6-ąjį keksiuką. Beveik visose komandose likusį keksiuką suvalgė jos vadovas. Prie privilegijų greitai priprantama, tačiau darbuotojai kartais irgi atlieka savo vaidmenį, saldžiu balsu tiesdami padėklą: „vadove, čia jūsų“.

Kaip vadovai laikas nuo laiko mintyse turime ir įvertinti teisingumą, ir atsakyti sau į klausimą, ar vis dar esame geru pavyzdžiu savo darbuotojams.

Suprantama, kad atskiras liftas vadovams taupo jų brangias minutes, bet kaip tai mato darbuotojai, su pasibaisėjimu apie tai pasakojantys kitų įmonių kolegoms? Kokią žinią, važiuodamas ilsėtis dabar, kai mano išsekusi komanda Zoom ir Teams kiaurą dieną dirba su vaikais, perduodu savo darbuotojams? Žinia liūdna – vadovui viskas galima. Arba – man galima, nes esu vadovas.

Dvidešimt pirmame amžiuje, Vakarų valstybių darbuotojų nuomone, viena svarbiausių vadovų savybių – sąžiningumas ir teisingumas. Autoritetas, grįstas ir dora, – nepalyginamai didesnis už autoritetą, paremtą tik formalia galia ir pinigais.

Na o jei spjaunu ant darbuotojų skaudulių dėl neteisybės, mažų mažiausiai esu ne tarnaujantis lyderis. Kiekvienas randa savo lyderiavimo būdą.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė 

Komentaras skelbtas  portale 15min.lt  ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.