Ar turėtų rūpėti, ką apie mus galvoja kiti?

Įsivaizduokite, kad Jūsų niekas niekada nevertina. Galite daryti ką norite, ir visuomet esate priimtas toks, koks esate, be vertinimo.

Ką tai duoda? Iš vienos pusės tai suteikia laisvę, vidinę ramybę, iš kitos? Ar tik nedegraduotume? Juk matuodamiesi su kitais, geriname, tobuliname save.

Daugybė žmonių kenčia nuo galvojimo: „ką pagalvos kiti?“, „jei aš jiems nepatiksiu?“, „gal atrodau kvailai?“ – trokšta gauti gerą įvertinimą, būti priimti, gauti meilės ir liaupsių.

Atrodo, raktas į asmeninę savivertę, laimę atiduotas į kitų rankas.

Kaip atrodytų žmogus, kuriam nusispjaut, ką kiti apie jį galvoja?

Jis ramus, drąsiai eina savo keliu. Apsipešiojęs gal, gal rūbuose kur ir skylė. Ar jums teko tokių matyti? Man taip – vieną suaugusių mokytoją iš Danijos suplyšusiais batais, žymų profesorių iš Švedijos tarptautinėje konferencijoje pradilusiomis marškinių rankovėmis, bei aibę kolegų Norvegijoje su skylėmis rūbuose, kai rašiau ten disertaciją.

Manau, kad kaip žmonėms jiems svarbu būti priimtiems, bet jie nesistengia įtikti bei patikti ir juo labiau nepririša savo vertės prie prabangių rūbų. Svarbu būti oriu, priimtu, o ne dirbtinai įtikti. Pastebėjau ir save ne kartą esu pagavusi, kad Lietuvoje pirmiausia nužvelgiame žmogų nuo galvos iki kojų, įvertiname rūbų, batų vertę. Gal pastaruoju metu to ir kiek mažiau…

Grįžtu prie rakto į mūsų pačių savivertę. Geriau jis mūsų rankose. Ar patinku pats sau? Krikščioniškas mokymas pabrėžia ORUMĄ, RŪPESTĮ ir MEILĘ. Būt gerai, jei jį nukreiptume į save. Mokėtume pasirūpinti savo orumu patys, be kito įvertinimo.

Būti vertingu žmogumi – pats svarbiausias mūsų poreikis. Kas augo alkanas meilės, pripažinimo, tas lyg nori, kad visi kiti žmonės jo gyvenime užpildytų tą alkį. Bet tai neįmanoma.

Įsivaizduokite, kad galite šokti taip, lyg niekas Jūsų nemato?!

Arba

Įsivaizduokite, kad galite mylėti taip, lyg niekad nebūtumėte nudegęs.

Arba

Įsivaizduokite, kad sakote konferencijoje kalbą. Jaučiatės orus, pasirengęs. Jaudinatės. Bet svarbiausia, kad gerbiate pats save. Gal ne taip ir blogai?

Ar realu, kad mes patiksime visiems? Nerealu. Žmonės turi skirtingų lūkesčių apie jus. Visad bus tokių, kuriems Jūs nepatiksite.

Grįžtų į pradžią. Įsivaizduokite, kad Jūsų niekas niekada nevertina… Pala, bet juk šis vertinimas pirmiausia skamba mūsų galvose – vidinio dialogo ar vaizdo pavidalu. Kieno balsu jis kalba? Gal tėčio? Gal giminaičio? Gal mokytojo?

Ką jei kalbėtume patys su savimi: darau taip gerai, kaip galiu ir moku. Jei norėsiu, praktikuosiu, rytoj darysiu dar geriau. Kitų žmonių, aplinkos ir ateities kontroliuoti negaliu. Galiu kontroliuoti tik save.

Žiūrėkite: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/lyderio-dilema/ar-turetu-rupeti-ka-apie-mus-galvoja-kiti?video=1

Klausykite: https://open.spotify.com/episode/4gur2azAzo3pfXqBfAnMVN?si=ECqU_ph0SnW6XZPCqogIDg