Aukso vidurio taisyklė

„Dar vienas dažnas kraštutinumų pavyzdys – pasitikėjimas. Paskaičiau, kad vadovas turi pasitikėti darbuotojų, einu į darbą pasiryžęs: nuo šiol pasitikėsiu. Kažkas nepateisino lūkesčių: darbuotojais pasitikėti negalima – prieinu kategoriškos išvados. O kad pasitikėjimas – minkštas dalykas, taikomas po truputį, vystomas žingsnis po žingsnio į galvą neateina.“ – Dr. Alisa Miniotaitė, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Visą komentarą apie nuovargį darbe klausykite čia: Lyderio dilema: Aukso vidurio taisyklė.

Pakalbėkime apie auksinę vidurio taisyklę.

Ją žinome, kartais prisimename, pavyzdžiui, sakydami: tiesa kažkur per vidurį, tačiau dažniausiai netaikome būtent ten, kur ji yra taip reikalinga.

Šios taisyklės autorius – Aristotelis, kuris pataria laikytis „aukso vidurio“. Šią taisyklę Aristotelis pritaikė dorybėms, anot jo net ir praktikuojant dorybę visame kame svarbus vidurys.

Pateiksiu keletą pavyzdžių. Tarkim, drąsa. Vienas kraštutinumas – nutrūktgalviškumas, kitas kraštutinumas – baimė. Taigi vidurys yra drąsa, narsa.

Būtent vadovo darbe šis vidurys labai aktualus. Pavyzdžiui, darbe su pavaldiniais emocijos yra svarbios. Jos daro įtaką, drąsina, skatina darbuotojus, įkvepia.

Tačiau pernelyg emocingas vadovas atrodys nesveikai ir kels įtarimus, pernelyg šaltas – nepasiekiamas ir abejingas.

Kartais įsivaizduojame, kad vadovas darbe negali rodyti pykčio. Vienas kraštutinumas būti perdėm pozityviu, kitas kraštutinumas – taškytis pykčiu į kairę ir į dešinę. Nuosaikus vidurys – parodyti pykti tiek, kiek reikia, kad darbuotojas suprastų, kad supykai – suteikti adekvatų grįžtamąjį ryšį.

Dažnai tam tikrą siekiamybę mes irgi įsivaizduojame kaip tobulą paveikslą. Žiūrime į jį ir atrodo – taip tolima, vargiai pasiekiama. Pavyzdžiui, individualus laikas darbuotojui. Norėtume jo skirti tiesioginiams pavaldiniams po valandą per mėnesį. Spiginame akimis į darbotvarkę bandydami rasti laiko skylę, jokių galimybių… Tiesiog neįmanoma – padarome išvadą. Šiuo atveju protingas vidurys būtų ne po valandą, bet bent po 20-30 minučių.

Kitas pavyzdys – norime sportuoti. Užsibrėžiame maksimumą – kas dieną mankštai skiriu po pusvalandį ar einu į sporto klubą 4 kartus per savaitę. Arba: visiškai atsisakau kavos. Nepavyksta sportuoti kas dieną arba visiškai atsisakyti kavos, prieiname išvados – tai ne man, nepajėgiu. O gi nebūtina taip drastiškai. Pakaks bent 2 kartus pasportuoti per savaitę, o kavos išgerti kartą per dieną.

Dar vienas dažnas kraštutinumų pavyzdys – pasitikėjimas. Paskaičiau, kad vadovas turi pasitikėti darbuotoju, einu į darbą pasiryžęs: nuo šiol pasitikėsiu. Kažkas nepateisino lūkesčių: darbuotojais pasitikėti negalima – prieinu kategoriškos išvados. O kad pasitikėjimas – minkštas dalykas, taikomas po truputį, vystomas žingsnis po žingsnio į galvą neateina.

Didžiausia dorybė Aristoteliui buvo teisingumas. Vienas kraštutinumas – nesąžiningumas, o kitas – būti teisėju kietai sučiauptomis lūpomis, visur įžvelgiant neteisybę, teisiant. Aukso vidurys – teisingumas, priimant savo ir kito žmogaus netobulumą.

Ir apie metinius tikslus kalbant tas pats – kraštutinumai ne į naudą, tebūnie laiko ir iššūkiams, ir nedideliems malonumas.

Iki kito pirmadienio!

Dr. Alisa Miniotaitė, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.

Šaltinis: Žinių radijas.

#lyderiodilema