10 lapkričio, 2022

Kai susipriešina jaunas ir senas

Girdimas ir matomas pastarosiomis dienomis nueinančiųjų (šou verslo atstovų, žurnalistų, vadovų) liūdesys ir šlovės dienų ilgesys. Tai, kas atrodė nemaru (pripažinimas, populiarumas, auditorija), sklaidosi it vėjo blaškomas rūkas. Ir tas vėjas – ne kas kita, o jaunoji karta ir mada. Taip pikta tuomet ant jų: staiposi, vaiposi (prieš kameras), sakinio nemoka suregzti, o štai jau žvaigždė.

Idealai keičiasi. Nueina (taip sako) pasižymėję stotu, orumu, santūrumu, mintimi, taisyklinga kalba; ateina drąsūs, laisvai reiškiantys idėjas (maišyta lietuvių-anglų šneka), trokštantys būti matomi ir ryškūs.

Darnus estafetės perdavimas, jauno ir seno sandora – apskritai visuomenės uždavinys, čia dar viso turime kur padirbėti (ypač visuomeninis transliuotojas, žiniasklaidos priemonės, verslo organizacijos).

Gyvenime sprendžiame socialinius uždavinius. Kol esame jaunuoliai, turime įgyti profesiją, sukurti namus, šeimą, atrasti savo vietą ir vaidmenį gyvenime. Ne retai šis vaidmuo matomas pro rožinius akinius – pakeisiu pasaulį, uždirbsiu milijoną, išrasiu kažką nepaprasto, ko dar nebuvo. Ir gerai, taip ir turi būti; jaunatviškas maksimalizmas – didelė jėga, kažkam tikrai pavyks. Pyktis, skirtas jaunam dėl jo energijos, ambicijos, nebrandaus paikumo – kvailas ir beprasmis.

Gyvenimui persiritus į antrąją pusę, tenka spręsti kitokius iššūkius: ruoštis senatvei, rūpintis sveikata, priimti gyvenimo laikinumą. O vienas didžiausių uždavinių – suprasti ir susitaikyti, kad ateinančios kartos nepražudys pasaulio, kad viskas bus gerai. Pasitikėti jaunimu ir ateitimi.

Normalu, kad vyresniame amžiuje gali būti daug pykčio. Pykčio, kad metų liko mažiau nei nugyventa, kad ne visus tikslus ir svajones pavyko įgyvendinti, kad gyvybinės jėgos ir galios mažta. Jaunystės kultas tik prikišamai skaidulius primena. Vargu, ar jaunas gali turėti tiek išminties ir brandos, kad suprastų senjoro perspektyvą, suvoktų, jos ir pats kažkada atsidurs šioje pat vietoje.

Kai nuoskaudos ima viršų – o to tikrai apstu aplink – negalime tikėtis darnaus kartų sugyvenimo. Visų intencija gera – norime būti vertingi ir reikalingi iki pat pabaigos. Kaip matau likusį gyvenimo kelią prieš akis, priklauso nuo manęs paties. Vieniems gyvenimas jau pasibaigė, belieka tik laukti mirties. O kai kam galbūt viskas tik prasideda: pagaliau turėsiu erdvę sau, galiu išbandyti veiklas, kurioms visad pristigdavau laiko, smegenų nebespaudžia ambicingi tikslai ir aplinkos reikalavimai, galiu atsipalaiduoti, sustoti, grožėtis akimirka, gamta. Patys sukuriame savo tikrovę.

Jauno ir seno priešpriešą didina vertybių virsmas, pasikeitusi kalba ir žargonas, interesai, objektyviai besiskiriantis gyvenimo tempas. Tačiau yra vieta, kurioje šios skirtybės gali puikiai susilieti ir darniai sugyventi – šeima. Būtent čia gali būti rodoma pagarba amžėjimui, atrastas dialogas ir darna, perduota patirtis ir išmintis. Šeimoje mokoma pasitikėjimo, priėmimo ir pagarbos – tai, ko mūsų visuomenėje daugėja, bet vis dar trūksta.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.

Taip pat skaitykite

11 lapkričio, 2022

Ar pavyks Elonui Muskui įvesti „tvarką“ Tviteryje?

2022 m. balandį pradėjęs, spalio 27 dieną Elonas Muskas baigė „Twitter“ akcijų įsigijimo sandorį, tapdamas...

DAUGIAU

26 spalio, 2022

Lyderio intelektas: toks protingas, kad net kvailas

Intelektas – viena penkių svarbiausių lyderio savybių, lemianti profesionalumą, kompetenciją, kritinį ir strateginį mąstymą. Šiuos...

DAUGIAU

20 spalio, 2022

Ar turi gerą bičiulį darbe? Arba nuotolinio darbo grimasos

Kad ir kiek kalbėtume apie nuotolinio ir hibridinio darbo privalumus (taupomas laikas kelionei, daugiau laisvės...

DAUGIAU