30 gegužės, 2022

Lyderio Dilema: Kodėl žmonės nebenori suaugti?

Dar visai neseniai buvo aišku, ką reiškia būti suaugusiu žmogumi – tai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jame turėjome spręsti socialinius uždavinius: baigti mokyklą, įgyti specialybę ar profesiją, sukurti šeimą, namus, įsigyti būstą, susilaukti vaikų. Norint išpildyti šiuos tikslus, žinoma, buvo reikalinga disciplina, nuoseklumas, ryžtas. Senėjimas ir raukšlės buvo laikomos pozityviu brandos, patirties bruožu, išminties perdavimas ateities kartoms – dar viena gyvenimiška pareiga, o solidi apranga – suaugystės dalis. Identitetas – taip pat suaugusio žmogaus bruožas: tautybė, vaidmuo šeimoje, profesija, geografinė vieta su savo šilui ošiančia pušimi.

Ką šiandien reiškia būti suaugusiu žmogumi?

Atsakyti į šį klausimą tampa vis sunkiau. Normalu po mokyklos baigimo ilgai savęs ieškoti. Šeimos kūrimą skatinama atidėti, pati šeimos sąvoka tampa miglota, įsipareigojimai neaiškūs, identiteto nenorime (nors ieškome), būstas dažnai ne saugumo simbolis, o bereikalingas inkaras.

Visais amžiais jaunystė buvo vertinama palankiai, klausimas, ar kada gyvenome kultūroje, kurioje taip sumenkinta branda.

Žiūrėdami praėjusio šimtmečio dokumentiką, galime matyti save gerbiančius, orius, solidžiai apsirėdžiusius žmones. Didžiulis skirtumas lyginant su šiandien fotografijose apsinuoginusiomis moterimis, šliurėmis, šortais, sportiniais kostiumais į darbą vaikštančiais vyrais, visiškai tais pačiais rožiniais-auksiniais blizgučiais bedabinamais kūdikiais ir besidabinančiais suaugusiais.

Nebestebina (ne! vis dar stebina) socialiniuose tinkluose viešinamos kūdikio lovelėse greta „tėvų“ dvigulės miegančių šuniukų nuotraukos ar poros, išėjusios pasivaikščioti su savo kaip vaikais aprengtais keturkojais augintiniais, asmenukė.

Kas gi taip meistriškai naudojasi žmogiškosiomis silpnybėmis – tuštybe, dėmesio troškimu, egoizmu, tingėjimu, infantilumu? Ko gero, didžiausi naudos gavėjai – iš asmens duomenų gyvenantys socialiniai tinklai. Vienas kito lėkštėse, miegamuosiuose, kartu per kito gyvenimą keliaujantys vartotojai atneša ir pinigus, ir tuo pačiu pasotina beveik visas savo silpnybes vienukart; uždaviniai, atsakomybės ir pareigos nutolsta.

Nenoras suaugti kyla iš nerimo – juk suaugystėje pilna neapibrėžtumo, iššūkių, įsipareigojimo. Smagiau pasilikti saugesniame jaukių iliuzijų pasaulyje. O gyvenimo pabaigos auditas? Et, jis dar taip toli, už kalnų. O niekas ir nesakė, kad visi privalome suaugti.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.

Taip pat skaitykite

28 birželio, 2022

Lyderio Dilema: Asmens, organizacijos, tautos atsparumas. Pamiršta perspektyva

Pastarųjų metų ir mėnesių įvykiai pasaulyje tikrina ne tik asmeninį, bet ir tautinį, šalies atsparumą....

DAUGIAU

21 birželio, 2022

Lyderio Dilema: Ar pasaulyje dar yra vietos tarnaujančiai lyderystei?

Tarnaujančio lyderio tikslas – kitų gerovė. Lyderis save mato kitų ūgties, pokyčio moderatoriumi ir pasižymi...

DAUGIAU

13 birželio, 2022

Lyderio Dilema: Išdėjo į šuns dienas? Valio! Kažkam palengvėjo, o jūs tik stipresnis

Lietuvoje mums sunku į akis pasakyti, ką galvojame, tačiau už akių… burnojame į valias ir...

DAUGIAU