Lyderio Dilema: Asmens, organizacijos, tautos atsparumas. Pamiršta perspektyva

Pastarųjų metų ir mėnesių įvykiai pasaulyje tikrina ne tik asmeninį, bet ir tautinį, šalies atsparumą. Valstybinių atsparumo reitinge Lietuva užima 31-ą vietą (FM Global Resilience Index, 2022). Mūsų stiprybės – kibernetinis saugumas, energetika, politinė sistema, silpnosios pusės – sveikatos apsaugos sistema, transporto infrastruktūra, švietimas. Reitingo lyderės – Danija, Šveicarija, Singapūras, Norvegija, Suomija (Swiss Re, 2021). Skirtingi institutai turi savo metodikas, tačiau pagrindiniai kriterijai tie patys – ekonominis atsparumas, žmogiškasis kapitalas ir darbo rinka, infrastruktūra, atsparumas šiltėjančiam klimatui.

Paskutinius penkiasdešimt metų Vakarų valstybėse visiškai nevertinta karinė grėsmė, kuri iškyla kaip rimtas valstybių sienas galintis sugriauti taranas. Šis taranas turi autorių, konkrečią valstybę, tačiau pripažinkime, kad karinių veiksmų imasi ne tik Rusija, pasauliui grūmoja ir Kinija. Tik laikinai pritilusios ar įvykių užgožtos yra agresyvios musulmoniškos valstybės.

Verslo ir viešosios organizacijos šiandien taip pat sprendžia atsparumo klausimą. Tenka išlaikyti kursą audringame Covid, infliacijos, darbuotojų trūkumo, nuotolinio darbo vandenyne, nuolat rasti išteklių prisitaikyti, greitai mokytis iš klaidų, žiūrėti ne į grėsmes, o pastebėti galimybes. Iš vienos pusės darbdaviai turi pasiūlyti darbuotojams ir galimybę atsiremti į tvirtą vadovo petį (į ką remiasi pats vadovas – kitas, aktualus klausimas), ir psichologinę pagalbą. Kartais nelengva rasti sveiką pusiausvyrą – neišlepinti darbuotojo, neauginti sofos generolo, o išlaikyti jį darbingą, padėti, kai iš tiesų to reikia.

Visgi niekas taip nestiprina organizacijos ir visuomenės atsparumo, kaip įsipareigojimas bendram tikslui. Lyderystė – tautų ir bendruomenių išgyvenimo būdas. Stipriausias komandas vienija du esminiai dalykai – bendras tikslas ir principinga lyderystė – suteikiantys žmonėms prasmės jausmą. Jei (ir kol) yra prasmė, bus nueitas ilgas kelias. Kalbant apie tautas, prisideda dar vienas svarbus dėmuo – didžiavimasis savo šalimi.

Asmeniniame lygmenyje atsparumas reiškia gebėjimą prisitaikyti prie sudėtingų situacijų, gyvenimo iššūkių, reikalavimų. Atsparumas priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, lūkesčių. Jei tikiuosi, kad gyvenimas rojus arba pasaka (o kartais korporacijos kuria tokį įvaizdį viliodamos nepatyrusius darbuotojus) ir ant lėkštės atneš galimybes, gali tekti nusivilti. Galimybes dažniausiai sukuriame patys. Išgyventi padeda ne tik įgūdžiai, bet socialiniai ryšiai – supantys draugai, bendruomenė.

Taigi Lietuvai iš naujo tenka įvertinti savo atsparumą. Kalbant apie gyventojų lygmenį, nepasižymime nei sveika gyvensena (ir mirtingumo, ir viršsvorio vidurkis yra žemesni nei ES vidurkis (Pasaulio bankas, 2021; Eurostat, 2019), nei psichologiniu atsparumu. Nors situacija gėrėja, pagal savižudybių skaičių esame pirmi ES, pasaulyje – septinti (PSO, 2022). Prieinama psichologinė pagalba, atjauta turėtų būti šalies prioritetas ir kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, ir politikų retoriką.

Visgi šiandieną iškilo naujas svarbus dėmuo – tai tautinė savimonė ir patriotiškumas. Be aiškaus tautinio ir pilietinio identiteto, mūsų regione valstybė gali ir neišlikti. Būtent nuoširdus ir gilus patriotiškumas, pasiaukojimas veda Ukrainą pirmyn. Gyvensime šalia Rusijos, kuri bus tai labiau nusilpusi, tai stipresnė, tačiau su imperiniais sentimentais ir ketinimais. Todėl kiekvieno piliečio, organizacijų, šalies atsparumas turi būti valstybės prioritetas, telkiant dėmesį į švietimą, fizinės ištvermės ugdymą, tautinę savimonę. Pasaulis perskirsto galias. Aptingę Vakarai nustebę žvelgia į veidrodį.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI.