Lyderio Dilema: Išdėjo į šuns dienas? Valio! Kažkam palengvėjo, o jūs tik stipresnis

Lietuvoje mums sunku į akis pasakyti, ką galvojame, tačiau už akių… burnojame į valias ir drąsiai drebiame savo „tiesą“. Tokia kultūra įsitvirtinusi ne tik įmonėse, bet ir šeimose, visuomenėje.

„Ar mano organizacijoje žmonės gali atvirai pasidalinti, kaip jaučiasi, užduoti nepatogų klausimą, paburnoti ir netgi išsakyti pyktį“ – to atvirai paklausti savęs turėtų kiekvienas vadovas. Jei tokios galimybės nėra, žinome, kas vyksta – darbas verda pogrindyje. Darbuotojai neigiama emocija dalinasi asmeniniuose susirašinėjimų kanaluose, pietaudami ar namie. Tokiu atveju vadovas visuomet pralošia.

Kai darbuotojai dalinasi informacija privačiai (apkalbos yra kiekvienos organizacijos kultūros dalis, jų turinį analizuoja organizacijų kultūrų tyrėjai; apkalbos gali būti ir pozityvios, tad klausimas, kokiu mastu liejasi būtent negatyvi informacija), vadovas jai negali daryti jokios įtakos: jis neturi galimybės pateikti savo požiūrį, paaiškinti, kas ir kodėl vyksta. Informacija apauga gandais, o pyktis, nusivylimas gali būti paskatintas bei pagardintas kito darbuotojo emocija. Vadovas ima gyventi paraleliniame pasaulyje, kuriame iš pirmo žvilgsnio viskas gerai, arba jis jaučia, kad kažkas vyksta, bet negali nutuokti kas.

Kaip sukurti erdvę atviram pokalbiui? Tai nepaprasta, jei iki šiol tokie pokalbiai nevyko. Pradžiai vadovas turi padirbėti su savimi: ar esu pasiruošęs gauti ir neigiamą grįžtamąjį ryšį? Dažniausiai jis nepatogus ir nemalonus. Jei darbuotojai nepratę kalbėti apie skaudulius, šie išsiverš ne pačiu konstruktyviausiu būdu.

Taigi, ką daryti:

• laikas nuo laiko priminkite darbuotojams, kad mūsų komandoje atvirai galime kalbėti apie tai, kas rūpi ar nepatinka, išsakyti kitokią nuomonę;
• kai darbuotojai kalba, tik klausykite; įdėmiai klausykite ir nieko nesakykite;
• supraskite, kad tai, ką kalba darbuotojas, yra apie jį, tai kas jam rūpi ir skauda;
• jei reaguosite gynybiškai ar prieštarausite, darbuotojai daugiau nebesidalins informacija;
• dažniausiai mums reikia laiko „suvirškinti“ (neskalsią) informaciją, ją apgalvoti, tad visiškai normalu pasakyti: „girdžiu, ką sakai; man reikia laiko tai apgalvoti“. Pasiimkime laiko sau (dieną, savaitę) ir grįžkime su ramiu, taikiu, pasvertu atsakymu ar sprendimu.

Kartais grįžtamasis ryšys gali būti tik nuovargio, perdegimo ar visai ne jūsų sukelto pykčio simptomas. Normalu užsidegti, pakunkuliuoti. Vadovo išmintis – priimanti, minkšta – puiki kempinė. Taip, niekas nesakė, kad vadovu būti lengva.

O juk šios taisyklės galioja ir šeimoje, ir darbe su klientais. Turbūt sunku (ir neverta) visą laiką tik sugerti kito pyktį, tačiau ši emocija yra apie tą kitą žmogų (kas jam yra svarbu, kaip jis mato situaciją), ne apie mus, ir visiškai smagu pagalvoti, kad jam išsisakius palengvėjo. Be to, kiekviename atsake yra ir mus stiprinantis grūdas: išgirdau naują požiūrį, supratau, kaip kitas žmogus mato situaciją. Gal nuo šiol darysiu dalykus kokybiškiau, įtrauksiu į savo vadovavimo meniu naujų įgūdžių, o gal būsiu kantresnis, atsparesnis. Tikrai stipresnis.

Patys irgi galėtume grįžtamąjį ryšį teikti akis į akį – pardavėjui, konsultantui, padavėjui (ne rekvizitai.lt, skundai.lt ar socialinuose tinkluose), mokytojui, o ne mokyklos direktoriui, tiesiai vadovui, o ne kolegai ar sutuoktiniui.

O bendrai, kai paskaitau komentarus, suprantu, kiek daug lietuviai turi energijos. Džiaugiuosi – tai kur kas geriau nei išvėsusi, abejinga tauta. Ir nors jėgos dabar dažnai nukreiptos neigiama linkme, visuomet žinau, kad atėjus laikui, kai reikės, susitelksime ir pasieksime puikių rezultatų. Pavydžiui, nupirksime dar vieną „Bayraktar“.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.