05 gegužės, 2021

Lyderio Dilema: Neempatiškos tautos šleifas

Pastarąjį mėnesį vėl pasigirdo priminimų, kad esame viena mažiausiai empatiškų tautų pasaulyje. O gal tai tik traukiamas iš stalčiaus 2016 metais atliktas tyrimas. Eilinė saviplaka?

Skaitydama tokius pranešimus, susimąsčiau. O kodėl gi esame mažiausi empatiški?

Tiesa, reikėtų panagrinėti ir tyrimo metodiką – kaip skambėjo užduodami klausimai, kas juos uždavė, kas apklausti? Tyrimą anuomet atliko Mičigano Universiteto mokslininkai, todėl veikiausiai galime tikėti jo patikimumu.

Analizuodama tyrimo ataskaitą atradau ir tokį faktą – 7 iš 10 mažiausiai empatiškų šalių įsitaisiusios Rytų Europoje.

Galime tik interpretuoti, kodėl šis regionas nepasižymi empatija.

Visgi noriu pasakyti, kad dirbdama su Lietuvos žmonėmis sutikau daug empatiškų, atliepiančių ir geraširdžių žmonių.

Sutikau ir piktų. Man regis, šis pyktis mumyse neleidžia būti empatiškiems, neleidžia priimti nei kitų, nei savęs.

Šiandien sužinojome, kad Lietuvos ekonomika net per didžiausią karantiną praėjusį ketvirtį augo daugiau nei 1 procentu. Esame verslūs, sumanūs ir darbštūs. Kodėl tuomet neempatiški ir pikti?

Žvelgdama į žmones matau, kad jaučiamės neįvertinti. Alkani priėmimo, kad esu geras toks, koks esu.

Vis įrodinėjame, ką sugebame (nėra blogai, pasiekiame daug), ir mažai sulaukiame gero grįžtamojo ryšio.

Apie tokio ryšio badą organizacijose ir kalbėti neverta – matomas plika akimi.

O jei pastebėjome liapsusą kito darbe (darbuotojo, tiekėjo) – kertame iš peties: „cha, klaida!“. Kodėl nematome nuveiktų darbų, daug gerų dalykų, o koncentruojamės į klaidas?

Išeitų, giliai širdy jaučiamės nevertingi.

O kai nepriimame savęs, negalime kito priimti, atjausti, tiesiog neturime tam reikalingų vidinių resursų. Kai patys badaujame, neturime kuo dalintis su kitu.

Kalbėdama, dirbdama su žmonėmis, suprantu, kad daug Lietuvos žmonių buvo nuvertinti mokykloje. Galbūt tai atsakymas ir į klausimą, kodėl būtent Rytų Europoje daug neempatiškų žmonių – Sovietinės, žmogų menkinančios ugdymo sistemos palikimas.Ar tai nacionalinė bėda? Nesakyčiau. Tikiu, kad daug vaikų ir jaunuolių šiandien ugdomi naujoje – priėmimo – dvasioje.

Beje, tam turime priimti ir vertinti mokytojus. Jei jie nejaus pagarbos ir priėmimo, visa tai perkels ant mūsų vaikų pečių. Neseniai teko girdėti „suomišką“ siūlymą: draudžiama kritikuoti mokytojus. Galvoju, kad tai nebloga idėja. Taip, mokytojai klysta, o kai į feisbuką, kad ir šiandien, keliame įrašus apie jų klaidas, jie su smagumu aptinka klaidas mūsų vaikų darbuose. Taip ir sukasi šie ratai įvairiose šalies gyvenimo sferose.

Ar vis dar manau, kad lietuviai neempatiška tauta? Ne, tik truputį prikaupusi pykčio. Tam yra priežasčių.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas  portale 15min.lt  ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.

Praėjusios savaitės komentarą galite skaityti čia: Keičiasi moterų požiūris į karjerą.

Taip pat skaitykite

07 spalio, 2021

Lyderio Dilema: Išaugusi šuniuko reikšmė

Per dvidešimtį metų vadovavimo ir dėstymo patirties nepamenu laikų, kai žmonės neišeitų į paskaitas ar...

DAUGIAU

07 spalio, 2021

Lyderio Dilema: Organizacija kaip nauja valstybė

Buvo laikai, kai komanda buvo šeima. Žinoma, tai nebuvo tokia „komanda“, kaip ją suvokiame šiandien....

DAUGIAU

28 rugsėjo, 2021

Lyderio Dilema: Suraskim atpirkimo ožį

Atpirkimo ožys – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovės bendruomenės praktikavo ritualą – visos genties nuodėmes...

DAUGIAU