Lyderio intelektas: toks protingas, kad net kvailas

Intelektas – viena penkių svarbiausių lyderio savybių, lemianti profesionalumą, kompetenciją, kritinį ir strateginį mąstymą. Šiuos pageidavimus išsakys bene kiekvienas sekėjas, paklaustas, kuo turi pasižymėti lyderis.

Visgi tyrimai rodo, kad lyderio ir sekėjo intelektas turi būti panašus. Itin intelektualus vadovas gali nesusikalbėti su darbuotojais, jei šie yra paprasti, žemiški darbininkai. Ir atvirkščiai – žinių įmonei, intelektualiai brandžių žmonių komandai gali vadovauti tik ne mažiau sumanus ir išsilavinęs asmuo.

Kita svarbi vadovo ir lyderio savybė – socialumas – meilė žmogui, noras būti tarp žmonių, gebėjimas juos priimti, išgirsti. Tiesą sakant, lyderių, kurie drąsiai eitų į žmones, Lietuvoje ne taip jau ir daug. Jei pažvelgtume, didžiausi visų laikų lyderiai spinduliavo meile žmonėms. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II, Mahatma Ghandi, Nelsonas Mandela, Ronaldas Reiganas, Abrahamas Linkolnas.

Emocinis intelektas – šiandien iš dalies nuvalkiota sąvoka, tačiau žymi svarbią lyderio savybę – gebėjimą skaityti savo ir kitų jausmus. Neuromokslas jau senokai įrodė, kad visi, net ir patys racionaliausi (taip galvojame), sprendimai priimami dalyvaujant emocijomis, kurios mums suteikia jausmą, kad sprendimas yra geras.

Socialumas ir emocinis intelektas leidžia atsistoti į kito žmogaus batus. Teodoras Ruzveltas, 26-asis JAV Prezidentas, išsilavinęs gamtininkas ir istorikas, po pirmosios žmonos mirties (1884 m.), apimtas gedulo paliko Niujorką ir įsigijęs rančą įsikūrė Šiaurės Dakotoje. Bendraudamas su vietos kaubojais, išmoko jodinėti, ganyti karves, pažino Vakarų Amerikos žmonių mentalitetą ir rūpesčius. Po kelerių metų savanoriškos tremties stojo į politiką. Vertinama, kad būtent šiuo periodu Teodoras išmoko atliepti ir kalbėti su paprastais žmonėmis jų kalba, tai vėliau lėmė ir jo politinę sėkmę JAV Prezidento rinkimuose.

Daliai veikėjų lyderiais gali būti sunku būti, nes jie tiesiog nemėgsta žmonių. Socialumą arba asocialumą formuoja patirtis. Galbūt kažkada kas nuvylė, įskaudino, gal dėl socialinių ar šeimyninių priežasčių kas nors augo labiau atskirtyje. Tai ne prakeiksmas, o ugdoma savybė.

Anglijos karalienė Elžbieta II žingsniuodavo ir kalbėdavo savo žmonių tempu. Sakydavo: ir lėčiausias žmogus turi su manimi suspėti, mane suprasti. Gebėjimas kalbėti rimtomis temomis taip, kad tave suprastų ir septynmetis, turėtų būti kiekvieno lyderio tikslas.

Šiandien, ypač dešiniosioms partijoms Lietuvoje, būdingi intelektualūs juokeliai, kurie maloniai  skamba vietos burbule. Deja, jie nedžiugina didelės dalies rinkėjų. Netiesa, kad dešinieji politikai negali patikti kairiesiems rinkėjams. Ronaldas Reiganas, JAV respublikonų prezidentas, per visą JAV istoriją sulaukė didžiausio opozicijos demokratų rinkėjų palaikymo ir 1984 m., surinkdamas net 97,6 procentus visų rinkikų kolegijos balsų, buvo perrinktas antrajai kadencijai. Jo sėkmė – ne tik intelektas ir kokybiški, ryžtingi sprendimai, tačiau ir žmogiška šiluma.

Jei nori būti didelis vadovas, didelis lyderis, be kitų svarbių savybių turi būti ir žmonių žmogus. Be baimės atsistoti šalia kiekvieno. Būti tokiu protingu, kad kartais net ir kvailu. Tokiu išmintingu, kad nebijoti ir apsijuokti, karūną pasidėti į šalį. Gebėjimas pasijuokti iš savęs, pabūti mažesniu – tai ir pasitikėjimas savimi, ir nuolankumas, ir stiprybė, užkariaujanti žmonių širdis.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.