Seno kirpimo vadovas

Kartą patyręs kolega, pamatęs, jog skaitau interviu su vienu žinomu Lietuvos vadovu, tarstelėjo – kodėl apie jį skaitai? Jis – seno kirpimo vadovas.

Kitaip tariant, kolega pakvietė, gal net pastūmėjo žiūrėti į šį žmogų per seno žmogaus kirpimo prizmę. Kas įvyko?

• Pradėjau atkreipti dėmesį į rūbus – „gal ir tikrai dvelkia praėjusiu dešimtmečiu?“.
• Ėmiau matyti menamas to vadovo problemas darbe. „Turbūt nesutarė su kolegomis“.
• Turbūt buvo vertikalus, griežtas. Mačiau, kaip darbuotojai nuo jo sukasi susiraukę.

Tokia nuomonė apie šį žmogų prilipo it vantos lapas prie šlapio kūno.

Aplinkybės lėmė, kad su aptartu „senamadišku“ (šį žodį vartoju kabutėse) vadovu po kiek laiko teko susipažinti ir geriau pažinti. Ką pamačiau?

• Jautrų, subtilų, išsilavinusį žmogų. Žmogų, kuris klauso, klausia, domisi.

Tad kame gi tas dinozauriškas atsilikimas nuo šių dienų madų? Kodėl buvo priklijuota tokia – senadamiško, suprask, prasto, vadovo – etiketė?

Šiame lyderyje labiausiai trūko šypsenos ir šou elementų, lyginant su šių dienų standartais. Šiuolaikiškumą suprantame kaip buvimą arti darbuotojų, gebėjimą rasti su visais bendrą kalbą, gebėjimą būti įdomiu, energingu, pozityviu. Šiuolaikiškas vadovas moka rėžti uždegančias kalbas. Kitaip tariant, dažniau pabrėžiama forma, ne turinys.

Natūralu, kad intravertams vadovams šių dienų pasaulyje yra sunkiau. Tada, kai jie norėtų pabūti vienumoje, tenka bendrauti su žmonėmis.

Išeitų, jei esi intravertas, tau netinka būti vadovu?

Tokių teiginių vadovavimo ir lyderystės teorijoje esama. Nustatyta, kad ekstravertai – žmonės, daugiau energijos atiduodantys į išorę – gali būti sėkmingesni vadovai. Tačiau, pavyzdžiui, autentiškos lyderystės mokykla sako, kad svarbiau būti savimi nei dirbtinai siekti ekstraversijos.

Ar ekstravertas gali būti „seno kirpimo vadovu“? Žinoma. Tuomet iš karto įsivaizduojame – rėksnį, kumščiu trankantį į stalą ir nemokantį klausyti kitų.

Aha, vadinasi šiuolaikiškas reiškia – pasižymintis emociniu intelektu? Ką apima šiandien taip populiari emocinio intelekto sąvoka?

Ji reiškia savęs, savo emocijų, kito žmogaus emocijų pažinimą bei priėmimą. Kitaip tariant, tai gebėjimas nardyti savo ir kitų emociniame pasaulyje. Ką tai duoda? Gebėjimą pažinti ir priimti save bei kitą, valdyti savo jausmus, motyvus, padėti kitam suprasti ir surasti savo motyvaciją, kurti ir palaikyti santykius, pasitikėjimą bei spręsti konfliktus.

Emocijos dalyvauja beveik visuose mūsų veiksmuose, net jei mums taip ir neatrodo. Taigi jas išmanyti verta.

Vadovo darbe bendravimo vis daugėja ir jo reikšmė auga. Tad neišvengiamai vadovui tenka lavinti bendravimo įgūdžius, intravertai tampa jei ne ekstravertais, tai ambivertais (neuromokslas įrodė, kad mūsų temperamentas gyvenimo bėgyje kinta, jei tik norime; anksčiau galvojame priešingai).

Ar lavindami bendravimo gebėjimus vadovai tampa silpnesniais ar stipresniais žmonėmis? Akivaizdu, kad stipresniais. Vadovas veda žmones, ne galvijų bandą.

Grįžtant prie to, kas iš tiesų yra seno kirpimo vadovas – tai žmogus, galvojantis, kad jis jau viską žino, kad jam nieko nereikia mokytis, nebereikia augti. Tai nesmalsus žmogus. Ar tik senas tokiu gali būti? Žinoma, ne.

Ką galvoju apie komentaro pradžioje minėtą „seno kirpimo“ vadovą?

Tai žavi, autentiška, netobula asmenybė. Kaip ir kiekvienas mūsų. O etiketė? Juk etiketės daugiau pasako apie tuos, kurie jas klijuoja.

Žiūrėkite: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/lyderio-dilema/seno-kirpimo-vadovas?video=1

Klausykite: https://open.spotify.com/episode/6ZG5AAnGCIjnwg6Q3JVgL3?si=s8au7GzMTKW9f-HBfG85PA