23 rugpjūčio, 2022

Lyderio Dilema: Susiklausė, susiskaitė ir kitaip skaniai susivartojo

Vartotojais, ekonominiais vienetais, ne tik Žemės gyventojais, tapome dar prieš I-ąjį Pasaulinį Karą. Aišku, vartojome visuomet, tačiau tik tiek, kiek reikėjo – pavalgyti, įsikurti, nesušalti. “Turėjimo” instinktas prabudo 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios Anglijoje, kai miestuose ėmė kurtis krautuvės vitrininiais langais. Nors dauguma gyventojų ir negalėjo įsigyti įvairių rakandų, parduotuvės buvo vis dar turtingiausių privilegija, atsirado didesnė vidutiniam miestelėnui įperkama maisto įvairovė (kur kas didesnė nei reikėtų išgyvenimui). Vartojimas Europoje suklestėjo, kai viliojantys produktai buvo išdėstyti parduotuvių vitrinose. Produkto rodymas ir demonstravimas tapo pagrindiniu vartojimo varikliu, pažadinusiu norą turėti bei pavydą, tebūnie ir visiškai pozityvų. (Po dviejų savaičių numatomas pasaulinis naujojo iPhone 14 pristatymas. Net neabejoju, ne kiekvienas pakelsime gundymą.)

Greitai mažos krautuvės tapo didelėmis universalinėmis parduotuvėmis (pvz., prekybos centro „Akropolis“ prekybinis plotas – 89 tūkst. kv. metrų), smulkūs prekeiviai – stambiomis korporacijomis, prekės įsigijimas – kelias tapti laimingu. Įsitvirtino „naujo“ kultas, troškimų pildymas kaip gyvenimo būdas, didesnis vartojimas – „progresas“, o pinigų kiekis kišenėje ir prekės ženklas ėmė rodyti, ko esi vertas. Visa tai mūsų vartotojiškos kultūros principai, sėkmingai puoselėjami reklamos, propagandos, viešųjų ryšių, turinio rinkodaros. Pati rinkodara – milijardinis verslas ir mokslas.

Žinoma, vartotojiška kultūra turi gerųjų pusių: auganti ekonomika, esamos ir naujos darbo vietos, gamintojų konkurencija, prekių įvairovė ir galiausiai – patogesnis kiekvieno mūsų gyvenimas. Visgi tamsioji pusė ne ką menkesnė: šyla klimatas (didžiausią neigiamą poveikį darančios pramonės šakos – transportas, energetika, mados ir tekstilės pramonė, žemės ūkis – visos, susijusios su vartojimu), gyventojai skolinasi ir prasiskolina,  prastėja sveikata (ne, ne tik apsivalgymas, bet ir perdegimas, stresas, nemiga), menksta visuomenės moralė, dvasingumas, o galiausiai netenkame ramybės, laimės, nebegebame sustoti.

Šioje šviesoje keturių darbo dienų savaitės modelis galėtų būti būdas atsidėti artimiesiems, kūrybai, pasaulio (įsk. savęs) pažinimui. Tačiau kol kas tokie visuomenės bandymai (jų būta ir XX a. pradžioje) neišsipildė, jų nepalaiko konkurencingumą bijančios prarasti, į rezultatą orientuotos verslo kompanijos.

Ir visgi šis komentaras apie kitokį vartojimą, naują, dar nematytą. Šiandien vartojame žinias (žiniasklaidos kanaluose ir universitetuose dėstomas) ir vaizdus – Feisbuke, Instagrame, TikTok ir kitur rodomus foto ar video formatu. Rekomendacija filmuko ilgiui – ne daugiau 30 s, nes paskui vartotojas atsijungia (nustoja vartoti). Skaitymas ir galvojimas – nemaloni pastanga. Šiandien dalyviai į mokymus ateina ne mokytis, o gauti įrankių, kuriuos iš karto gali taikyti praktiškai. Rezultatas turi būti greitas ir apčiuopiamas. Skaityti knygą, iš pažiūros apie nieką ir tik paskutinio puslapio užvertimu perprasti kūrinį, autoriaus mintį, – tai praėjusių amžių atgyvena, kuriai paprasčiausiai nebėra nei laiko, nei kantrybės (ar atkreipėte dėmesį, laiko planavimo ir organizavimo mokymai dabar grindžiami 15-20 minučių dėmesio išlaikymo (o tada jau galima atsikvėpti (pavartoti)) metodika). Ir jei koks tekstas įtraukia skaitytoją, sulaukiame komplimentų: ačiū, maloniai susiskaitė (- sklandžiai susivirškino, nestrigo).

Galima dūsauti „mano laikais..“, „o buvo, kai…“. Bet kas iš to? Galingo traukinio jėga nubloškusi mąstymą ir tiesos ieškojimą, ramybę, dvasinį alkį, kuklų ir dyką buvimą užmarštin, nauja tikrovė giliai suleido šaknis.

Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų gyvenimas be vartojimo? Nešlamščiu žinių, nekraunu į vėžimėlius ar e-krepšelius kalno maisto (kad tik ko nepritrūktų), neieškau dar vienos palaidinės, ir ne taip svarbu dar vienas naujas verslo įrankis (tai jau skamba kaip utopija). Guliu pievelėje. Sustoja laikas. Girdžiu, kaip šnara lapai. Erdvė. Spalvos. Ramybė. Gaiva. Matau žaidžiančius saulės spindulius… Galima sakyti.. vartoju saulę. Oi, skubiai reikia ieškoti kremo nuo įdegio.

Et, esame nepataisomai sugadinti vartotojai.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI.

Taip pat skaitykite

06 rugsėjo, 2022

Lyderio Dilema: Kodėl su metais laikas bėga vis greičiau ir kaip jį sustabdyti?

Vaikystėje, svajodami apie dovanas, didelį raudoną senio maišą, šventinį šurmulį, ilgimės Kalėdų. O tuomet skaičiuojame...

DAUGIAU

30 rugpjūčio, 2022

Lyderio Dilema: Turime daug iliuzijų apie mėgiamus politikus ir mums tai patinka

Tik organizacijų ar komandų lyderiai su savo sekėjais (darbuotojais) sukuria realų ryšį. Ryšį, kuriame vienas...

DAUGIAU

17 rugpjūčio, 2022

Lyderio Dilema: Kokių pokyčių darbo rinkoje žada besitraukianti Lietuvos ekonomika?

Po Žolinės dauguma lietuvių grįžta į darbus, pradeda ruošti artėjančiam rudens sezonui. Nerūpestinga vasaros atostogų...

DAUGIAU