Lyderio Dilema: Turime daug iliuzijų apie mėgiamus politikus ir mums tai patinka

Tik organizacijų ar komandų lyderiai su savo sekėjais (darbuotojais) sukuria realų ryšį. Ryšį, kuriame vienas kitą pažįsta, bendrauja, vyksta manai – emociniai, patirties, informacijos.

O su politikais? Su jais ryšys tik menamas. Prezidentas nepažįsta savo sekėjų iš tikrųjų – manęs, jūsų, Janinos iš Rokiškio ar Zigmo iš Trakų. Ar Janina su Zigmu pažįsta Prezidentą? Tik tiek, kiek tai leido padaryti žiniasklaidos priemonės ar paties Prezidento viešųjų ryšių komanda. Nors jausmas gali būti, kad šį žmogų gerai žinau, kad jis yra man artimas. Tai yra iliuzija.

Politiko stotas – tik fasadas, kurį praardžius dažnai iškyla visiškai kitokio vaizdo detalės. Štai parlamentarė R.Budbergytė nenoromis atskleidė bendravimo kultūros namuose fragmentą.

Į gerokai „riebesnę“ situaciją įkliuvo Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin. Linksmybių privačiame vakarėlyje su pop žvaigdėmis, žiniasklaidos atstovais ir nuomonės formuotojais įrašas apkeliavo visą pasaulį.

Kodėl tam tikri politikai mums patinka? Jie pasižymi tomis pačiomis vertybėmis ir savybėmis kaip mes. Kažkam priimtinas Prezidento saldumas, pabrėžtinai konvencinis elgesys. Kitas mėgsta maištauti ir laužyti visuotinai priimtinas normas, vadindamas tai laisve. Trečias nori matyti lyderį, kuris demonstruoja galią, griežtą ranką, nes jam vertikali tvarka yra vertybė. Dažnai (kur kas dažniau nei galvojame) demonstruojamos vertybės nesutampa su tikrove – politiko gyvenimo būdu, jo mintimis, emocijomis, veiksmais. Tik apie tai nežinome. Tiesą sakant, ir nenorime žinoti. O politiko darbas – formuoti įvaizdį, jį palaikyti, išpildyti legendą (pvz., Petro Gražulio „Už Lietuvą, vyrai!“).

Ko vertas politikas, parodo jo gyvenimas, ne viena kadencija. Tikra lyderystė peržengia organizacijos ribas, konkretų terminą, skleidžiasi visose srityse, kirsdama asmeninio ir viešo gyvenimo sienas.

Dalis mūsų Suomijos Premjerės Sanna Marin įraše įžvelgė svarbias vertybes – jaunystę, žmogiškumą, paprastumą ir autentiškumą. Deja, negalime pasakyti, ar Sanna Marin yra autentiška lyderė (suprantu, kad norime taip galvoti). Autentiškumas – tai savęs pažinimas ir elgesys paremtas savęs pažinimu, autentiškų santykių kūrimas, vidinis moralinis stuburas, savęs realizavimas, išpildymas. Kaip Nyčė sakė – „tapki kuo esi“ (išskleisk savo unikalų potencialą, talentus, prasmę, iš gilės tapk brandžiu plačiavainikiu ąžuolu). Autentiškas žmogus suvokia savo motyvus ir prioritetus, žino tikslus, pažįsta jausmus ir emocijas. Autentiškumas neturėtų būti painiojamas su nuoširdumu (atvira turgaus boba, paleidusi žodžių trydą, dažniausiai neturi nieko bendro su buvimu tikru savimi), trivialiomis savęs išraiškos formomis (iššaukianti išvaizda bei elgesys) ir juo labiau šokiais iki ryto apsvaigus nuo alkoholio.

Kartais atrodo, esame taip ištroškę kažko šilto ir paprasto, kad mūsų vienintelis reikalavimas politikui – daili atvira šypsena (pastarąją, pavyzdžiui, gerai įvaldžiusi JAV Viceprezidentė Kamala Haris), jaunatviškos timpos ar šelmiškai paraitotos marškinių rankovės.

O galėtume klausti:

• ar šio politiko valdymo dėka šalis tapo stipresnė viduje ir regione?
• ar konkretus poelgis (jei vertiname poelgį) sustiprino patį politiką, visuomenę ir valstybę?
• ar po šio politiko valstybėje daugėjo lyderystės?

Ir šiandien kyla įžvalgų, visgi tikrosios išvados kristalizuojasi vėliau – valdymo laikotarpiui įvertinti reikia istorinio žvilgsnio.

O iliuzijos? Jos kalba apie mus. Ko mums trūksta, kas mums svarbu.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas portale DELFI.