Lyderio Dilema: Dvasinė lyderystė – būdas parodyti prasmę

Kodėl šiandien kalbu apie dvasinę lyderystę? Ko gero, ranka kyla, stebint vadovus ir lyderius, motyvuojančius žmones išorinės motyvacijos priemonėmis: karjera, atlyginimu, vienokiu ar kitokiu skaičiuku. Skaičiai versle svarbu – verslo paskirtis kurti akcininkams finansinę grąžą. Tačiau kuo didesnis skaičius finansinės ataskaitos gale, tuo didesnė socialinė atsakomybė; kuo daugiau bendruomenės išteklių naudoji, tuo didesnė įmonės pareiga šiai bendruomenei.

Visgi dvasinė lyderystė – gerokai daugiau nei tik socialinė atsakomybė. Dvasinės lyderystės galia – motyvuoti žmones, sukurti ryšį, parodyti prasmę. Analizuojant lyderystės efektyvumą, patvirtinama: dvasinė lyderystė yra efektyvi lyderystė, padedanti organizacijoms pasiekti geresnių rezultatų. Kodėl? Todėl, kad didina žmonių įsitraukimą, įsipareigojimą, mažina darbuotojų kaitą, kuria bendrystės atmosferą, pasitikėjimą, atvirumą.

Dvasingumas – nėra religingumas (nors religija gali padėti puoselėti dvasingumą), nėra ezoterinis, egzotiškas ar mistinis gyvenimas. Dvasingumas – tai nemateriali mūsų gyvenimo dalis: bendrumo jausmas su kitais žmonėmis, tikėjimas ir viltis, meilė ir gerumas artimui, pasaulio (gamtos) pajauta arba vienovė su juo, ir iš to kylantys dvasiniai išgyvenimai arba patirtis.

Dvasinė lyderystė reiškiasi keliais lygmenimis: paties lyderio gyvenime, santykyje su sekėjais ir organizaciniame lygmenyje. Negalėčiau net įvardyti, kuriame lygmenyje dvasingumas svarbesnis: asmeniniame ar santykyje su kitais. Neturėti dvasingumo – tai neturėti vilties, nepasitikėti ateitimi ir kitais. Žmonės, kurie nepasitiki ateitimi, pasmerkti nerimui, beviltiškai kitų ir aplinkybių kontrolei (kaip žinia, jų sukontroliuoti neįmanoma), nelaisvei nuo materialinių išteklių. Tokiam vadovui laisvė – turėti daug pinigų. Pinigų turėti neblogai, tačiau dvasinės laisvės ir laimės nesuteikia, o galbūt net atvirkščiai. Kaip dvasingumas gali reikštis organizacijose ir bendruomenėse? Per bendrumo jausmą, vienijantį prasmės pojūtį, atjautą ir džiaugsmą.

Vidinis dvasinis gyvenimas, paremtas bendryste su pasauliu, gamta, žmonėmis, diktuoja ir moralinius įsitikinimus. Svarbu pažymėti, kad sąžiningas, gerus darbus darantis žmogus, nebūtinai yra dvasingas, tuo tarpu dvasingas, pavyzdžiui, gali tvirkinti nepilnamečius, tai yra užsiimti visiškai amoralia, žalojančia, nusikalstama veika.

Visgi tyrimai rodo, kad būtent dvasinės vertybės – nuolankumas, dėkingumas, dora, teisingumas yra efektyvios ir sėkmingos lyderystės prielaida. Apie nuolankumą ne kartą kalbėta – jei nori visuomet būti teisus, tik vesti kitus, vien diktuoti sąlygas ir niekuomet nepaklusti, nebūsi geras lyderis. O be dėkingumo jausiesi visatos centru, šalia tokio lyderio žmonėms nėra vietos, jie jaučiasi nereikalingi ir neįvertinti.

Dvasingumas nepadaro mūsų lyderiais. Reikia ir valios, ir sumanumo, ir vizionieriškumo. Tačiau ryžtas be dvasingumo – tik laikinas būdas pasiekti tikslą, nesukursiantis ryšio su žmonėmis, ilgalaikio kelio sau ir savo organizacijai.

Kodėl dvasingumas traukia? Mes jaučiame, kad šio žmogaus turtai gerokai didesni nei automobilis ir gražus namas. Jis mums perduoda žinią apie meilę, gerumą, viltį. Kadangi nesame atskirose salose gyvenantys Robinzonai, tai vienintelis būdas mums visiems gyventi kartu.

Įmonės nori ugdyti geresnius vadovus ir lyderius. Ar galima išmokyti dvasingumo? Reikia apie tai pagalvoti.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė, sertifikuota ICC koučingo trenerė Baltijos šalims. 

Komentaras skelbtas  portale 15min.lt  ir Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“.

Praėjusios savaitės komentarą galite skaityti čia: Neempatiškos tautos šleifas.